Kas, dantis sukandęs, balsavo už konservatorius, nors nevirškina kunigų ir palaiko LGBT? Kas rinko liberalus, nors šiaip jau Occupy judėjime būtų ėjęs? Kas iškeitė savo socialistines pažiūras į valstietišką noname’ą, nes iš socdemų likusi tik demagogija?

Juokdavausi balsu aš iš tų menkų, mažažemių žmogelių, su pasitikėjimu besdamas pirštu į savo beprotiškai apkrautą grafiką: va aš tai dirbu ir, pamatysit, vienądien šis darbas pakeis viską, pastangos bus įvertintos, nuopelnai pašlovinti, o Kubilius sėdės visagalio Dievo Tėvo dešinėje.

Tokie vyrukai kaip aš – tikriausia patrankų mėsa. Aš galiu išmokti šaudyti ir galiu paklusti, bet fronte mane statys pirmą, nes reakcija mano lėta, akademinė, o ne alfapatiniška. Trūksta man bendros nuovokos ginkluose, mašinose ir taktikose. Kariuomenė įkrėstų man to grubumo, bet ar įkrės man ji lojalumo savo šaliai?

Kai obeliai pjauni šakas,–
gal kad jaunesniosios stiebtis galėtų,–
ošia medžiai, raudodami rankų,–
nesuprasdami,
kad visa tai turi paskirtį
didingame žmogaus plane.

Apie Sąjūdį čia probėkšmom. Lietuva fantastiškai greitai išsilaisvino ir tai daugiausia V. Landsbergio ryžto dėka. Įspūdinga, kaip jis laikėsi tiek prieš Sovietų Sąjungos, tiek prieš dalies sąjūdiečių bei LKP, galiausiai net Vakarų spaudimą „neskubėti ir tartis”. Gorbačiovas mat Vakaruose buvo mėgiamas. Pagaliau atsirado lyderis, su kuriuo buvo galima kalbėtis. Vakarai norėjo naudotis šia situacija, tuo tarpu Lietuvos ir kitų šalių veiksmai grasino šį dialogą sugriauti.

Išeiviams teko ypač sunki dalia: jiems teko rinktis tarp savo gyvybės ir Lietuvos. Manau, pasitraukimas buvo racionalus, nors ir ypač sunkus pasirinkimas, greičiausiai visa jėga suvoktas tik pasibaigus karui ir Sovietų Sąjungai galutinai prarijus Lietuvą. Kažkodėl manau, kad daugelį išeivių prislėgė kaltės jausmas dėl savo pasirinkimo, nors racionaliai mąstant turbūt vis dėlto geriau, kad nežuvo dar daugiau žmonių Sibire ar miškuose.

Praėjus metams po Lietuvos okupacijos ir ypač prasidėjus trėmimams, daugeliui tapo aiškus tikrasis komunizmo veidas. 1941 m. birželį pasklidus gandams apie galimą Vokietijos puolimą, lietuviai nutarė išnaudoti progą atgauti valstybingumą. Tikėtasi, kad Vokietija leis išlaikyti autonomiją. Reikia nepamiršti, kad Lietuvoje menkai buvo žinoma Trečiojo Reicho politika. Natūralu, kad žmonės, įsiskaudinę nuo sovietų valdžios ir trėmimų, tikėjosi, jog būsią geriau.

Sovietinės Lietuvos istorija komplikuota. Ji pernelyg arti, dar per daug gyvų amžininkų, kad galėtume į ją pažvelgti iš šono, įvertinti be emocijų. Iš kitos pusės, kol ji tinkamai neišnagrinėta, žengti į kitą etapą kaip tauta mes negalime.

Viskas prasideda nuo pažodinio interpretavimo tų raginimų būti savimi ir reikalavimų priimti mane tokį, koks esu. Iš vienos pusės, aplinka teigia, kad esi nuostabus, iš kitos pusės, ir pačiam stengtis kaip ir nebereikia, nes tu juk esi TU.

Kerštingumas, žinoma, yra nekonstruktyvus pojūtis, ardantis tiek patį žmogų, tiek visuomenę. Kokia keršto kilmė?

Jonas: Vis dėlto pagrindinis klausimas šiandien: tai kodėl? Matot, santuoka nėra — nebėra — būtinybė. Keičiasi visuomenė, tradicijos, keičiasi ir santykiai. Santuoka nebėra bendro kelio pradžia — anaiptol, bendrą kelią mes pradėjome eiti prieš trejus metus, ir būtų naivoka ar net nesuvokiama tik šiandien pažadėti meilę, ištikimybę ir pagarbą. Visa tai buvo ištarta jau tada, prieš trejus metus.

Pripratome prie nuomonių pliuralizmo – regis, viskas galima, nes viskas įmanoma. Kitaip tariant, vyrauja požiūris, jog viskas tėra susitarimo reikalas, reliatyvu. Šiame kontekste ne tik nepopuliaru kalbėti apie absoliučias vertybes, bet netgi greitai susilauksi gėdinimo esąs netolerantiškas, nedemokratiškas, arogantiškas, naivus ar nupirdėjęs. Tokio atsako (išskyrus „nupirdėjęs“) ir sulaukiu visada, kai tik pabandau pareikšti ką nors absoliutaus. Bet kai kurie žmonės juk niekada nesikeičia, ar ne? Tai skaitom toliau.

Ūkio ministerijos klausia: Seniau viskas buvo geriau. Visi turėjo duonos ir darbą, buvo kažkokia kultūra ir pagarba. O dabar jūs pažiūrėkite: televizoriai pilno smurto, purvo, iškrypėliai reiškia savo teises. Nieko švento nebeliko. Ar už toookią..?!

Produktas: daiktas, kūrinys, paslauga, IT sprendimas.

Patekau į Nacionalinio diktanto finalą sykiu su maždaug 80 (iš 3000) kitų plunksnakočių, padariusių ne daugiau 4 klaidų (bet į finalą nevažiavau). Žinoma, tų, kurie mano tekstų yra skaitę, šis faktas nė kiek nenustebins, bet labai malonu, kad pagaliau net kalbininkai sutaria dėl mano išpuoselėto it kalakuto pagurklis lietuvių kalbos jausmo. O kad jau sutaria, gal būtų laikas atsižvelgti į raštingosios mūsų tautos dalies nuomonę?

Gerbiama redakcija,

Šiame iš pažiūros dėmesio nevertame klausime glūdi baisingiausia klišė, privertusi mane bodėtis nepaprastu žmonių pomėgiu tampytis ir skleidinėti skėčius.

Klausimas „Kas yra menas?“ nėra dichotominis, kaip kad labai norėtųsi protestuotojams prieš šūdų mėtymą ant yvos veido. Greičiau reikia kalbėti apie kūrinio vertę, kuri gali būti matuojama objektyviais rodikliais, žiūrovo juntama (subjektyvia) verte ar socialine meno verte.

…nes gyvenu netoli LR atstovybės Briuselyje.

Dauguma tradicinių religijų yra iš principo ekvivalenčios, vedančios savęs ir kito pažinimo keliu, apibrėžiančios taisykles, užtikrinančias kokybišką gyvenimą ir stabilią visuomenės (civilizacijos) egzistenciją.

Kiekviename gyvenimo etape vieni klausimai staiga tampa aktualūs, kiti tebetūno vis dar nepastebėti, o treti tarsi išnyksta. Pastarieji šitaip ir nesuspėja būti įamžinti, nes kas turės noro dalintis atsakymais į išaugtus klausimus? O pykdavau, baisiai, kai tų atsakymų man taip reikėdavo ir niekur jų nebuvo. Bendraamžiai dar patys nežinojo, filosofija atsakymų nepateikinėja, o gyvent tai reikia!

Įžvalga nėra labai gili ir kažkiek pavėluota, bet blogų kaip autorinės informacijos skleidėjų (personal node) laikas praėjo. Kažkada buvo madinga pradėti rašyti blogą (ir užsilenkti po pirmo įrašo). Dabar tokia mintis nebeturėtų kilti. Blogą vis dar galima pradėti rašyti, bet lygiai taip pat, tik gal patogiau ir iškart su pora šimtų sekėjų, kuriems nereikia sukti galvos dėl RSS, galima rašinėti ir FB. Nuotraukoms skelbti labiau tinka flickr, tumblr, instagram.

Kasdien po vieną iki galo įveiktą darbą.

Principingumas, regis, yra labai daug pastangų reikalaujanti veikla. Jau ir taip pakankamai varginančiame gyvenime lipti už patogių darbo ir šeimos rėmų, ginčytis, protestuoti, nenusileisti sieks retas. Neturėdama principų, visuomenė yra pasyvi, pokyčiai joje — nepaprastai lėti.

… tai daryčiau štai ką:

Šis straipsnis publikuotas Nacionalinės moksleivių akademijos naujienlaiškyje [čia pateikiama redakcija mano].

Atsidarai žemėlapyje, tarkim, Palos de la Frontera,

O aš vis galvoju: po visų tų raginimų užsiimti jaunimo ugdymu, arba daugiau pasakoti visuomenei apie savo tyrimus, arba dalyvauti pilietinėse akcijose, rašyti blogus, daryti gražias prezentacijas,

Esu visa ko etalonas — už mane aukščiau net dangaus nėra. Individualizmas ateina su savomis teisėmis ir pareigomis: man nėra autoritetų, judu makiaveliškai į priekį, bet už savo klaidas irgi pats atsakau ir žiauriai. Šis balansas, kitiems gal nebūtinai priimtinas, man bent jau sukuria egzistencijos tikslą: (atsakinga) paties gerovė.

Dvidešimtam septintajam

Darbo dieną praleidau darbingai: sukėliau visus neseniai kojas pakračiusio jonaskubilius.mp įrašus (kategorija .mp), taipogi ir nebefunkcionuojančio Google Reader Shared Items (kategorija gReader) išsaugotas citatas. Taisiau tik minimaliai ir perkėliau beveik visus įrašus, išskyrus citatas be teksto (tos gyvens kol kas Tumblr, bet gal išsikraustys į mano G+) ir pilnus kitų tekstus (vogti negražu, dabar jau žinau).

… tai turėčiau tiek daug laiko nerealiems projektams:

Pastaraisiais mėnesiais išsamiausias anglų kalbos žodynas Oxford English Dictionary vis prideda naujų žodžių, tokių kaip OMG!, LOL ir IMHO, ir netgi l33t turi šansų. Britams, regis, natūralu, kad jų kalba auga ir plečiasi. Kalba tol gyva, kol auga, o žodynuose dokumentuojamas istorinis jos augimas. Vyriausiasis žodyno redaktorius Graeme Diamond paaiškina savo poziciją:

Pasaulis gedi Steve Jobs. Bandoma mokytis iš jo patirties, akcentuojant kūrybą iš meilės, kasdienę akistatą su mirtimi, mąstymą kitaip. Sujaudinti žmonės žada gyventi kitaip. #LiveLikeSteve kaupiasi patetiški, abstraktūs žodžiai, panašūs į TED paraginimus kurti geresnį pasaulį.

Kai kadaise dar studijavau, pamenu, menkai ką paskaitose teišmokdavau. Nes nėr motyvacijos. Išmokstu dirbdamas pats, o dar geriau, jei imu galvoti apie tai, ko mokausi, ir bandau sujungti žinias.

Paskutiniu metu lydi nušvitimai technologijose. Po metų mąstymo netikėtai perpratau iPad:

Šiuo metu čia skelbiami 59 įrašai.

Instrukcija Kukučiui, paleistam iš daboklės

Aplinkos apsaugos ministerijos klausia: Gamtoje nėra homoseksualių gyvūnėlių, todėl homoseksualai yra iškrypėliai.

Teisingi atrodo tie, kurie laikosi taisyklių. Nes juk tam taisyklės ir sukurtos: jeigu visi jų laikytųsi, gyventume rojuje, tad visos bėdos gimsta tada, kai taisyklių bandoma išvengti.

Būdamas gal dvylikos, perskaičiau tokį Dvynių asmenybės apibūdinimą:

Neviename savo įraše ir pasisakymuose abejoju tauta, Tėvyne kaip savaime suprantamomis vertybėmis. Paprastai klausti, ar tauta yra vertybė,– tai abejoti pačiu brangiausiu mums dalyku. Todėl emigrantas tampa tėvynės išdaviku, mokslininkas, nenorintis dirbti Lietuvoje,– nepatriotišku, o santuokos su užsieniečiais, žinoma, tik iš išskaičiavimo arba kvailumo (ypač merginų). Tai siauras požiūris, pamirštant įvertinti tiek paties žmogaus poreikius (geresnio gyvenimo noras yra normalus dalykas), tiek platesnį kontekstą (kas gaunama iš patirties užsienyje). Nematau, ką aš būčiau skolingas valstybei, kad turėčiau dėl jos aukotis. Sentimentai, istoriniai motyvai ir senolių išmintis čia negali būti pateikiami kaip stiprūs argumentai. Kas man ta istorija? Koks dar Mindaugas? Molotovas-Ribentropas? Nepamenu. Tauta atminties neturi.

Terminas lyčių lygybė paprastai suprantamas kaip moterų diskriminacija, prieš kurią kovoja trenktos bobos feministės. Lyčių lygybė yra tarsi vien moterų problema, tad tegu jos ir kovoja, jei joms kažkas nepatinka. Vyrui, atrodo, kovoti nėra dėl ko.

Menininkas Viktoras Binkis (Kazio Binkio anūkas) kalba apie savo santykį su šiuolaikiniu menu. Nors apskritai jo požiūris į meno procesus nėra neigiamas, parinkau kritines mintis, kurios ir man kyla, svarstant apie šiuolaikinio meno prasmę (citatų eiliškumas sukeistas):

Gitana Gugevičiūtė taikliai apibūdina banalybę:

Vos išlipus Los Andželo oro uoste, oras pakvimpa laisve. Viską užpildo mišrainė rasių, tautybių, aprangos stilių, kūno formų. Šita laisvė kitokia nei Europoje. Čia visi tiek skirtingi ir tiek įsitikinę savo unikalumu, savo konstitucinėmis laisvėmis, kad nebėra kaip apibrėžti, kurie yra pranašesni už kitus. Visi priversti toleruoti vieni kitų skirtumus. Tada, man atrodo, tolerancija kraujyje randasi pati savaime.

Kevin Martin žurnale Nature Neuroscience apžvelgdamas Adrian R. Morrison knygą apie jo požiūrį į gyvūnų teises, iškelia tokią mintį:

Skaidres galima rasti skyrelyje „Apie tą pilką glitų“. Ačiū organizatoriams už šiltą priėmimą ir gausiai auditorijai, sugebėjusiai išlaikyti susidomėjusius veidus.

Žvelgiant iš evoliucijos pozicijų, žmonės yra heteroseksualūs, nes reikia pratęsti giminę. Tačiau meilė yra kur kas gilesnis ir prasmingesnis jausmas nei (banalus) giminės pratęsinėjimas. Juk su partneriu ne tik vaikus darysime, bet ir dalinsimės buitimi, kalbėsimės apie pasaulį, mylėsimės iš džiaugsmo būti kartu. Šite dalykai apima kur kas didesnę mūsų gyvenimo dalį nei evoliuciniai poreikiai, todėl natūralu partnerį rinktis skiriant daugiau dėmesio asmenybei.

Rugsėjo 24 d. (penktadienį) 17 val. kviečiu į savo paskaitą „Tyrėjų naktyje 2010“ VU Filosofijos fakultete. Paskaita taikoma visuomenei, todėl ko nors nesupratusių neliks. Ir apskritai tiesiog tikiuosi pabendrauti su žmonėmis, tiek su seniai matytais pažįstamais, tiek su nematytais pažįstamais iš Facebook ir duonos, tiek su naujais veidais.

What is the most resilient parasite? Bacteria? A virus? An intestinal worm? An idea. Resilient… highly contagious. Once an idea has taken hold of the brain it’s almost impossible to eradicate. An idea that is fully formed – fully understood – that sticks; right in there somewhere.

iš [Inception (2010) – Memorable quotes

IMDB](http://www.imdb.com/title/tt1375666/quotes).

Klaida – ypač ne tavo – visuomet kelia didžiausią pasipiktinimą. Ir kuo daugiau tavo planų ir vilčių ta klaida sugriauna, tuo pikčiau ir skaudžiau. Betgi šiame tinklarašty mokomės pozityvumo, tad –

Tokioje knygoje apie vienatvę perskaičiau nepaprastą patarimą, ką daryti, kai jauti, kad viskas slysta iš rankų – darbas nesieina, nebesusišneki su žmonėmis, viskas erzina ir t. t.:

Kad mokslininkai yra intelektualai, yra toks pat pramanas, kaip ir kad kunigai yra padorūs žmonės ir kad menininkais tampama iš pašaukimo. Intelektualą aš suvokiu kaip žmogų, kurio platus ir gilus išprusimas yra to žmogaus esatis, jo gyvenimo būdas. Kaip suformulavo seras Ken Robinson,

Metas atsisakyti akmens amžiaus sampratos, kad mokslininkas yra toks nuobodus tipas, užsiimantis kokio nors labai specifinio dalyko tyrinėjimais. Šiais laikais mokslininką tiksliau apibūdina trys komponentai:

Pastebėjau įdomią kalbos galią:
„Man nepatinka bambantys ir viskuo besiskundžiantys žmonės.“
ir
„Mėgstu pozityviai į gyvenimą žiūrinčius žmones.“

Michael Kearns su kolegomis tyrė, kaip grupėse, kuriose skiriasi žmonių interesai, priimami bendri sprendimai. Aktualiausia: kaip reikia suktis tose grupėse, kad laimėtų tavo požiūris?

Už tai, kad galiu užsiimti tuo, kas patinka, kad galiu niekada nedirbti, (kad galiu būti mokslininkas,)

Skiltyje apie tą pilką glitų įdėjau savo skaidres iš Nacionalinės moksleivių akademijos 2010 m. vasaros sesijos. Paskaitų metu buvo pastebėta šiek tiek klaidų, jas pataisysiu artimiausiu metu. Kitų dėstytojų skaidrės bus vėliau.

Myliu nesuvaržytą sunorminimų, pulsuojančią, gal tarminę, gal su keiksmais, o gal slengu, bet visais atvejais – gyvą kalbą. Tai mūsų kultūros lobynas, kurio Valstybinė lietuvių kalbos komisija neįvertina, o kalbininkai nesirūpina. Todėl kadaise Donelaičio, Daukanto, Basanavičiaus ir kitų pradėtas darbas užrašyti lietuvių liaudies tautosaką, tuo būdu išsaugojant kalbą ir kuriant tautą, dabar yra tęsiamas Kriu ir Pipedijos. Pavyzdžiui:

Dirbtinis intelektas neabejotinai tobulėja. Naujausias žingsnis – į žmogaus užduodamus klausimus gebantis atsakyti IBM superkompiuteris Watson.

Balandžio 5 d. Wikileaksišplatino 38 minutes vaizdo medžiagos, žinomos kaip „Collateral Murder“, iš 2007 m. Bagdade vykdytos JAV karinės operacijos. Kraupioje tyloje sklendžiantys sraigtasparniai ir mygtuko spustelėjimu atimamos žmogaus gyvybės, kažkokių Reuters fotografų, kažkokių bevardžių irakiečių – šiaip, nes suklydo. Kariuomenė įvykį komentavo kaip „There is no question that coalition forces were clearly engaged in combat operations against a hostile force“ (The New York Times), bet Reuters agentūrai, abejojusiai tokiais paaiškinimais, vaizdo medžiagos nepateikė. Nutekėjus įrašams paaiškėjo, kad hostile force ten nedaug, užtat yra pro šalį važiavęs Žmogus, sustojęs gelbėti sužeistųjų ir pats dėl to nušautas. Įrašuose girdimi karių žodžiai „Come on, let us shoot!“, komentaruose minimi kategoriški vadovybės įsakymai žudyti visus.

Kazachstano vyriausybei susitarus su Rusija, kad nuo liepos 1 dienos bus 2-3 kartus sumažinti muitai nenaujiems automobiliams, įvežamiems į šalį, tenykščiai ėmė rengtis kelionei į Lietuvos turgus.

„Kitą savaitę atvešime pirmąją grupę,“ „Verslo žinioms“ sakė kazokus į Lietuvą gabenančios įmonės „Sigida“ direktorius Sigitas Daugirda.

„Kol kas kazokų pro langą dar nematau, tačiau jų laukiame, nes šiandien kiekvienas gyvas žmogus su pinigais – aukso vertės,“ teigė įmonės „Bleiras“ direktorius Paulius Šinkūnas.

Mokslas yra kuriamas anglų kalba. Sėkmingas mokslinių rezultatų  publikavimas yra iš esmės priklausomas nuo jų pateikimo, bent jau gyvybės moksluose (life sciences). Jau seniai rezultatai nebėra vien surašomi – konsumeristiniame pasaulyje yra parduodamos istorijos. Tokios istorijos patenka į Nature, iliustruotus mokslus ir net lrytus. Tačiau gebėjimas taip pateikti rezultatus reikalauja nepaprastai tvirtų specifinės mokslinės anglų kalbos žinių.

Staiga nebesuprantu, kodėl mokslininkas negali būti religingas? Mokslas bando objektyviai aprašyti pasaulį. Žinome, kad absoliučiai visko aprašyti nepavyks (Gödelio, Wolperto teoremos). Apskritai nėra jokių priežasčių mokslininkui tikėti absoliučiu visa ko suredukavimu į kelis dėsnius – sėkmingai galima dirbti ir manant, kad tik kai kuriuos dalykus pavyks paaiškinti. Pavyzdžiui, galima manyti, kad sėkmingai sukursime dirbtines smegenis, simuliuojančias smegenų veikimą, tačiau sąmonės jose neįžiebsime (weak AI). Yra vienodai prasminga bandyti tokias smegenis sukurti ir sykiu tikėti, kad yra dalykų, kurių nesugebėsi paaiškinti.

Šiandien man dvidešimt penkeri. Tuo metus smarkiai augau. Neišvengiamai klausiu, kas iš to nežmoniško keitimosi. Šiandien noriu nusibrėžti gaires.

Gal vienuoliktoje klasėje gerokai atsilošęs kėdėje pamačiau kažką trūkčiojant krūtinėje. Keistas jausmas matyti kažką savo kūne, kas nepaklūsta valiai. Mano naminė augintinė širdis. Nors atrodo, kad ji ne mano. Ji sau, aš – sau.

… 1% įkvėpimo ir 99% prakaito, pasak T. A. Edisono. Tai visiškai netiesa. Aš štai jau dvejus metus nieko nedirbu, tik užsiiminėju, kas įdomu. Nežinau, už ką man pinigus moka. Čia kaip kasdien nemokamai valgyti ledus ir dar gauti priemoką už sunkų darbą juos laižant.

Nuo Velykų sėkmingai esu pesketaras: valgau žuvį ir kitas upių jūrų gėrybes, taip pat pieno produktus ir augalus, bet ne mėsą ar paukštieną. Tai nėra griežta pozicija, greičiau įsivyraujanti nuostata rinktis veganišką mitybą, kai įmanoma, bet valgyti, kas ant stalo, ir nedaryti tragedijų, kai močiutė iškepa kugelį su lašiniais. Praktikoje dauguma griežtų pozicijų paprasčiausiai nepasiteisina.

Iš kolegų sveikinimų netikėtai paaiškėjo, kad šiandien išėjopirmas mano paties mokslinis straipsnis. Ir nors tai tik kritinė apžvalga apie tam tikrus techninius nuskaitymo iš smegenų vaizdų aspektus (o ne tyrimų rezultatai), kiekvienas žodis čia yra jau mano išnešiotas, išlipdytas, išskaudėtas. Nes iš tiesų tie patys pačiausieji – tokia pat poezija: pūko lengvumo, bičių medaus saldumo, bet plieno kietumo. Tas mano žodis dabar – ypatingai aukšto lygio žurnale The Journal of Neuroscience. Ne vietinės reikšmės laikraštyje, ne nuosavame tinklaraštyje, bet tarptautinėje erdvėje, su tikra atsakomybe už savo žodžius. Klausau Rimvydo Stankevičiaus ir mokausi juos kalbėti, žodžius, kurie neišnyktų.

Šiandien, prieš vidurdienį, daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių prie Seimo pastato Vilniuje sustojo gyva vorele, vaizduojančią kiaulės figūros kontūrą. Demokratine „Apkabinkime Baltijos kiaules“ akcija Seimui priminta apie politikų elgesio kodekso 2 straipsnio 4 punktą ir 4 straipsnio 1 ir 5 punktus.

(remiantis: [Smiltynėje pusantro tūkstančio žmonių pavaizdavo jūros kiaulę

Bernardinai.lt](http://bernardinai.lt/straipsnis/2010-05-12-smiltyneje-pusantro-tukstancio-zmoniu-pavaizdavo-juros-kiaule/44793).)

Proto filosofijoje iš esmės stumdomasi ties klausimu, Turingo mašina (sk. kompiuteris) gali prilygti žmogui ar ne. Man įstrigo Carol Cleland pozicija:

Mąstant apie esamą situaciją pasaulyje, daugeliui pirma reikia išmokti mąstyti, išmokus – mokytis mąstyti plačiai („think big“). Čia pakalbėsim apie tai, kas nutinka po to.

Pirma dalis: esama politinė situacija
Antra dalis: ko reikia valdininkui Lietuvoje (ribinis atvejis)
Trečia dalis: kaip

Moksleiviai pastatė miuziklą „Ugnies medžioklę su varovais“ ir, atrodo, geriau nei visi „tikri“ menininkai. Šitą citatą čia įdedu kaip įrodymą, kad Lietuvos ateitis – jaunimo rankose, ir kad profesorius nėra nė kiek vertingesnis žmogus nei studentas.

Kol paruošiau šitą įrašą, garsas apie ChatRoulette.com ėmė aidėti po visą internetą. ChatRoulette – tai galimybė sekundėlei įsibrauti į kito žmogaus gyvenimą, kažkoks šaltas natūralizmas ir amžinas, betikslis judėjimas pirmyn per žmones – kaip daiktus:

Pirma dalis: esama politinė situacija
Antra dalis: ko reikia valdininkui Lietuvoje (ribinis atvejis)

Pirma dalis: esama politinė situacija

Politika Lietuvoje einasi sunkiai. Trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Trūksta ne tik išsilavinimo, bet ir apskritai principų. To pasekmė – nėra už ką balsuoti. Net jei koks politikas aiškiai netinka, jo tiesiog nėra kuo pakeisti (visi vienodi). Kas tada yra rinkimai, jei ne žaidimai reklama?

Pastebėjau, kad ilgesnių kaip kelios pastraipos tinklaraščių įrašų aš neskaitau, geriausiu atveju – tik permetu akimis. Man neįdomu; man nereikia paklodžių, kai mintį galima pasakyti vienu sakiniu ir pagrįsti dar dviem. Kam yra leidžiama tiek daug (daugiau negrožinių) knygų, kurias galima – nieko neprarandant – nusakyti vienu sakiniu? Tie puslapiai yra cukruotas apvalkalas, ir tiek. (Gal tai ir nėra blogai, antraip būtų sunku skaityti faktų/veiksmų rinkinius.)

(Iš dalies tęsiant Kam reikalingas dirbtinis intelektas.)

Žurnale Nature Jascha Hoffman apžvelgia Amir Alexander knygą Duel at Dawn: Heroes, Martyrs, and the Rise of Modern Mathematics, kurioje autorius nagrinėja, kaip kito visuomenės požiūris į didžiuosius matematikus ir kokie jie buvo iš tikrųjų (pirmas punktas mano paties įterptas, kiti punktai –mano interpretacijos):

Jau kuris laikas bandau atrasti gerą analogiją sąmonės atsiradimui smegenyse. Gebėjimas pažvelgti į save (kaip kad sąmonę apibrėšime šičia) yra kažkas fundamentaliai skirtingo nuo paprastos nemąstančios būties, kuria pasižymi akmuo, voras ir turbūt žuvis. Būtent dėl to, mano nuomone, žuvį nesunku įsivaizduoti kaip gudriai sudėtą mašiną, o žmogaus – ne.

Šiuo ir dar vienu būsimu „Mokslo sklaidos“ įrašu solidarizuojuosi su Laiqualasse įrašais apie mokslo švietimą. Motyvacija kalbėti šia tema kyla iš poreikio skatinti kritinį žmonių mąstymą. Ne dėl to, kad mokslas yra kuo nors viršesnis už kitas veiklas, bet dėl suvokimo, jog mąstydami mes tampame žmonėmis ir galime gyventi geriau. Šiame įraše apibūdinsiu, kaip ugdoma visuomenė, o kitame kalbėsiu jau apie specialistų ugdymą.

Technologinė pažanga pamažu keičia mūsų veiklos barus. Prieš keletą šimtų metų buvo normalu pačiam siūtis drabužius ir arti žemę. Paskui atsirado fabrikai ir traktoriai ir tokio aklo fizinio darbo sumažėjo. Tada visi perėjo į aptarnavimo sferą, kur užduotims atlikti reikėjo minimalių protinių gabumų. Mašininkės perspausdindavo tekstus, gręžėjai gręždavo skyles. Visa tai vėl pamažu išstumiama, nes mašinos sugeba vis daugiau. Kokia nesąmonė būtų perrinkti tekstus, jei kompiuteris gali pats atpažinti raides ir žodžius.

“Institutions will try to preserve the problem to which they are the solution.” — Clay Shirky

iš The Technium

Kolega kartą tarstelėjo, kad norėdamas įtraukti savo paties publikaciją į daktaro disertaciją, turėjo gauti tą straipsnį publikavusios leidyklos sutikimą. Loštelėjau. Nejaugi aš pats nesu savo idėjų autorius? Ir nejaugi mokslinių rezultatų sklaidai gali būti taikomi kokie nors apribojimai?

Norint motyvuoti kitus žmones ką nors daryti, dažnai argumentai, kad:

Šiandien ramybės neduoda kažkur puse lūpų pratarta, kažkur nuskaityta mintis, jog dabar jau iš esmės įmanoma nufilmuoti ir išsaugoti kiekvieną gyvenimo akimirką:

Milošo Formano filmas Man on the Moon (1999) apie JAV komiką Andy Kaufman prasideda scena, kur tuo metu dar nežinomas Andy Kaufmanas po eilinio apgailėtinai nejuokingo pasirodymo išmetamas iš darbo. Akivaizdu, jog jis tėra paplaukęs nevykėlis, kuriam paprasčiausiai neduota būti komiku. Bosas dar geranoriškai pataria bandyti juokauti apie eismo kamščius ir šeimyninius santykius, nes tai žmonėms patinka. Kaufmanas nepasiduoda ir kitoje scenoje matome jo mėginimą (žiūrėti visą!):

Viename interviu manęs paklausė, kodėl aš noriu suprasti smegenų veikimą, kam reikalingos tos dirbtinės smegenys. Kiek sutrikęs, nes nebuvo šovę į galvą kvestionuoti dirbtinio intelekto naudos, suvapėjau kažką apie „labai daug kur praverstų“ ir nukreipiau klausimą ties moralinėmis dirbtinio intelekto problemomis.

UCSC profesorius David Cope sukūrė sistemą Emily Howell, kurią, tarsi studentą, jis išmoko kurti muziką, ir ne bet kaip, o savitu stiliumi:

Savidestrukciniai veiksmai yra laikomi neigiamais. Rūkymas, alkoholizmas, narkotikai, ekstremalūs pomėgiai – visa tai visuomenės smerkiama, o savižudybė krikščioniškoje tradicijoje apskritai atvirai niekinama. Tokia nuostata (nebūtinai sąmoningai) grindžiama visoje gamtoje pastebimu gyvo organizmo priešinimuisi mirčiai. Neteko girdėti, kad gyvūnai sąmoningai siektų mirti; vaikai irgi nesižudo. Žmogaus priešinimasis tokiai „gyvybės jėgai“ atrodo nenatūralus ir neteisingas.

Pál Erdős (1913-1996) buvo vienas žymiausių (ir vienas ekscentriškiausių) vengrų matematikų. Apsčiai apdovanotas matematinio talento, garsėjo plačiu bendradarbiavimu su kolegomis įvairiausiose srityse. Iš čia ir gimė sąvoka „Erdős skaičius“, apibrėžianti bendradarbių skaičių, per kurį esi nutolęs nuo Erdős. Vienintelis žmogus, kurio Erdős skaičius yra nulis, yra pats P. Erdős.  Jei tavo Erdős skaičius yra vienetas, vadinasi, turi nors vieną bendrą publikaciją su juo pačiu. Dvejetas reiškia, kad esi bendraautoris su žmogumi, kurio Erdős skaičius yra vienetas. Ir t.t. Erdős skaičiumi matematikai mėgsta (juokais) pasigirti: esą kuo mažesnis, tuo rimtesnis matematikas esi; viename iš xkcd komiksų iš to netgi pasišaipoma.

Apie Benjamin Zander, ekscentrišką Bostono filharmoninio orkestro dirigentą, jau rašiau ir citavau (Benjamin Zander on music and passion; tiesioginės nuorodos į įrašą jonaskubilius.mp nėra – chi.mp bėdos). Tačiau dar liko viena citata, kuri mane jau kuris laikas, o ypač šiandien, persekioja:

Mark Buchanan žurnale Nature apžvelgia Len Fisher knygą The Perfect Swarm: The Science of Complexity in Everyday Life apie bandos jausmą gerąja (daug rankų didžią naštą pakelia) ir blogąja (kūrybiškumo praradimas) prasme. Išvada:

Nepatinka man chi.mp apribojimai, kad blogo negaliu tvarkytis, kaip patinka (pvz., 209 klausimas, kodėl negalima komentuoti iš Google Reader patenkančių įrašų), todėl keičiu strategiją. Šis blogas perkeliamas į duona.wordpress.com, o jonaskubilius.mp įforminamas kaip vartai su informacija apie įvairius dalykus, kuriais užsiimu, bei gražiu adresu. Čia ir toliau pumpuosiu visus įrašus, tad (kam aktualu) RSS srauto prenumeratos galima ir nekeisti, nors ir nerekomenduotina, nes lėtai, gal net nukerpa pilną įrašo teksta. Žodžiu – duonos prenumeratos adresas: duona.wordpress.com/feed. Pirmasis duonos įrašas jau sėdi pirmajame jonaskubilius.mp puslapyje.

Čia skelbiamos tikros mintys – tokios, kaip ir tikri žmonės,– ugdančios, artinančios prie esmės.

Pamąstymai perskaičius Alain de Botton The Consolations of Philosophy (Filosofijos paguoda), kurioje nagrinėjamos šešių filosofų mintys, susidūrus su kasdienėmis bėdomis:

Benjamin Zander yra Bostono filharmoninio orkestro dirigentas, apie kurį, deja, išgirdau tik dabar. Jo kertinė idėja yra pamiršti visokias taisykles, apribojimus, negalėjimus ir patikėti žmogaus potencialu. Du pavyzdžiai.

Antrasis kūrybos principas. *Kūrinys tuo efektyvesnis, kuo jis suprantamesnis.
*
Suprantamumas priklauso nuo dviejų komponentų:

Beveik prieš pusę metų pasirodė Rimvydo Stankevičiaus poezijos plokštelė „Valhala“, kurioje skaitomi eilėraščiai iš rinkinio „Laužiu antspaudą“ (muzika ir garsai Domanto Razausko, skaito Andrius Bialobžeskis). Perklausiau.

Kodėl aš noriu grįžti į Lietuvą:

Kartą draugo paklausiau, kas jį domina teatre. „Tuštuma,“ atsakė. Ginčijausi ir nesupratau. Bernardinuose Alis Balbierius pateikia savo tuštumos prasmę.

Duncan Watts ir kolegos norėjo išsiaiškinti, nuo ko priklauso muzikos populiarumas. Pavyzdžiui, Andrius Mamontovas populiarus, nes yra talentingas ir kuria kokybišką muziką. Tačiau gali būti ir taip, kad jam tiesiog labai pasisekė – buvo tinkamu metu tinkamoje vietoje, nors yra paprasčiausias vidutiniokas. Jei tik galėtume atsukti istoriją atgal ir pakartoti viską iš naujo, toks atsitiktinumas neturėtų pasikartoti ir galbūt tai Romas Dambrauskas dabar būtų tas mūsų lietuviškos muzikos ąžuolas. Iš kitos pusės, kokybė paprastai nugali. Jeigu galėtume taip istoriją pakartoti daugybę kartų, atsitiktinumai atsisijotų nuo determinuotumų.

Mokslininkų nesugebėjimas aiškiai, glaustai rašyti mane jau kuris laikas varo iš proto. Ir kuo prastesnis straipsnis, tuo daugiau privemta. O kalta čia leidybos sistema, kuri leidžia rašyt, kiek tik nori ir ką tik nori. Plačiau imant, tai susiję su leidyklų technologiniu atsilikimu: kur matyta, kad XXI amžiuje moksliniai straipsniai vis dar būtų A4 formato lapai, o ne interaktyvūs blogai? Juk kai daug galvų kartu dirba ir dalinasi informacija, kokybė tik gerėja. O dabar turim tiek socialinių įrankių internete – ir vis tiek sėdim rūsiuose su A4 lapais. Tokiu būdu aš atsidūriau Michael Nielsen bloge, kuriame jis kelia daug rimtų idėjų dėl mokslo ateities, aprėpiančių tiek dabartinės sistemos trūkumus (ypač atvirumo trūkumą: academia virsta vos ne Bažnyčia, kur bet kokie pokyčiai yra laikomi neigiamais – naudotis RSS? cituoti blogus? Google Wave?), tiek mintis, kaip tai keisti, kaip įgyvendinti kultūrinę revoliuciją moksle. Tai visai nauja plotmė man ir daug minčių, o čia tik cituoju vieną patikusią pastraipą, kaip atpažinti revoliucijos užuomazgas:

(1) Švietimas: ugdyti žmogaus pasaulio suvokimą, skatinant kritinį santykį su savimi ir aplinka. Šis meno paskirties aspektas iš dalies jau buvo apžvelgtas ankstesniame įraše apie kūrybos principus. Jis turbūt atitiktų daugelio meno kritikų požiūrį į meną. Jie nenurimsta, kol nesukuria kokios nors istorijos-teorijos, interpretuojančios kūrinį ir akcentuojančios „žinutę“. Jei „žinutės“ rasti nepavyksta, o pasakymas, kad tikslas buvo „šokiruoti publiką“, pabodęs, toks kūrinys nurašomas. Ypatingai netinka (3) paaiškinimas.

Tai geniali mintis, kaip kurti muziką. Gal galvose sukasi nauja daina, bet groti moka ne kiekvienas, tuo labiau keliais instrumentais. Užtat niūniuoti – jokių problemų. Tai kodėl negalima būtų to niūniavimo įrašyti ir atkurti, kaip instrumentas skambėtų? Sudedi kelių instrumentų paniūniavimus ir tavo daina įrašyta. Principo paprastumas atveria kelią eksperimentams ir leidžia kiekvienam dažniau pabūti kūrėju.

Interviu su manimi, darytas NMA vasaros sesijos metu (2009 m.). Čia publikuojama versija nesu labai patenkintas: pernelyg iškarpytas ir nerimtai suredaguotas tekstas, todėl kai kurie mano teiginiai nei šiokie, nei tokie. Atsiimu bent jau šituos: kad neuromokslai reikalauja matematikos, kad biologijos žinių man nereikia, kad angliškai straipsnį baisu rašyti, ir kas aš toks būsiu užaugęs (nu kas kas, neuromokslininkas). Užtat nuotrauka faina.

Kaip gyventi sveikai, turtingai ir laimingai? Kaip jaustis harmoningai ir nepasiduoti depresijai? Kaip rasti prasmę gyvenime? Šį nelengvą tikslą būsite pasiekę, kai natūraliai nuolatos galvoj rasis tokie klausimai:

Straipsnis, kuriame Biyu He ir Marcus Raichle iškelia hipotezę, kaip randasi sąmonė smegenyse, baigiamas tokia padėka:

Peter Kareiva apžvelgia dvi knygas, kurios nagrinėja mokslininkų nesusikalbėjimą su visuomene. Kaip tai daryti efektyviau? Vieno iš autorių, Randy Olson, nuomonė:

Filosofės Ritos Šerpytytės, kuri visai įdomiai ir protingai šnekėjo apie filosofiją, pokalbio pabaigoje paklausė apie jos laisvalaikį. Kažkaip ji taip gražiai ir švelniai atsakė:

Per kelis vakarus perskaičiau Rūtos Oginskaitės „Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį“ (2009). Tokios knygos labai reikėjo. Ir iš šitos knygos iškilo toks man visai netikėtas Vytauto Kernagio, kurį pažinojau tik kaip didelį žmogų, paveikslas: taip, jautrus, kūrybingas artistas, bet labai dažnai nesuprastas ir nepalaikomas kolegų, o scenos ir publikos dėmesio visomis išgalėmis siekęs ir labai kompleksavęs dėl nesėkmingos aktoriaus karjeros, jaudinęsis dėl mažiausių nesėkmių, todėl daug dirbęs ir viską norėjęs kontroliuoti pats.

Vienas svarbiausių (vienintelis?) neuromokslų uždavinių yra sukurti smegenų modelį. Tačiau vien teorijos nepakaks – o gal net ir per sunku išmąstyti, kaip smegenys veikia,– todėl, pavyzdžiui, Henry Markram vadovauja The Blue Brain projektui, kurio tikslas yra sukurti kiek galima tikslesnį kompiuterinį smegenų modelį. Ir čia mes kalbame net ne apie neuronus – kalbame apie jonų kanalus, mediatorius, gal net genus. Viską sumodeliuoti, remiantis eksperimentiniais rezultatais, o tada žiūrėti, kas bus.

Interviu su manim „Lietuvos žiniose“. Gaila, kad tik viena nuotrauka įdėta; spausdinta versija turi daugiau (iš Leuveno ir iš teatro).

Apibrėžimas. Nuostaba vadinamas neatitikimas tarp spėjimo, remiantis turima informacija (predictive model), ir tikrojo rezultato (actual outcome). Nuostaba yra tuo didesnė, kuo didesnis šis neatitikimas.

Pirminis mano teksto „Kodėl ne diktatūra?“ tikslas buvo aptarti lietuvių tautinės tapatybės klausimus. Deja, nesugebėjau surišti galų, todėl išnagrinėjau tik dalį mūsų tapatybės – kietos rankos reikalingumą. Identiteto klausimus už mane išsamiau aptarė Tukulti šiame įraše. [Bet kaip glaudžiai susijęs su 1941 m. Birželio sukilimu, negaliu pritarti šio įvykio svarbos nuvertinimui. Teiginys dėl antisemitinės retorikos čia pateikiamas be būtino konteksto, jog sovietų okupacija iki 1941 m. jau buvo įsiėdusi ir išgąsdinusi, todėl vokiečiai sutikti kaip išvaduotojai, net jei tai ir reiškė antisemitinę retoriką.] Ypač vertas dėmesio Tukulti nurodomas interviu su Tomu Balkeliu, kuriame, pavyzdžiui, pastarasis teigia, jog dabartinė lietuvių tauta nėra ekvivalenti LDK lietuvių tautai.

Dar kartą apie mūsų tautos charakterį, bet ne mano lūpomis. Geraširdžiai, dori, dvasingi mes.

Lietuviams trūksta kietos rankos. Tik, aišku, ne diktatūros, kaip Baltarusijoje (kaip sakė vienas kelmiškis)… ir čia įkliūname į tipišką lietuvišką (ir ne tik) duburį, kuriame dalelė po dalelės atiduodame savo tapatybę – laisvę – taip niekaip ir neišmokdami, netgi bijodami, būti laisvi. Eilinį kartą norime, kad už mus sprendimus ir atsakomybę prisiimtų kiti, ir vėl  pamiršdami, kad viena kieta ranka – diktatūra, o daug – demokratija. Kaip man sakė vienas Leuveno universiteto (Belgija) profesorius, mokslininkai visada uždirba mažiau už privataus
sektoriaus darbuotojus, todėl jiems reikia kažko, į ką galėtų kabintis. Ir tai yra jų laisvė. Leuveno universiteto profesoriai mūru stotų prieš bet kokį bandymą jiems nurodinėti – tiek iš valstybės, tiek iš universiteto administracijos. Jiems prireikė penkių šimtų metų išsiugdyti laisvę savo kraujyje. Mes tiek laisvos Lietuvos niekada neturėjome.

Gana paprastos, bet tikslios Domanto Razausko mintys.

Daugiau kaip prieš metus nuėjau į 2001 m. fizikos Nobelio premijos laureato Carl Wieman paskaitą apie tai, kaip reikia mokyti. Metams prabėgus matau, jog jo idėjos mane giliai paveikė. (Tik nereikia suabsoliutinti mokslinio švietimo. Švietimo tikslas yra auginimas būti žmogumi; mokslas tėra dalis šio augimo.)

Ne taip seniai rašiau apie lietuviškojo teatro problemas. Panašu, kad vieną problemą būsiu praleidęs: lietuviškąjį teatro žiūrovą.

Lukšo „Duburys“ ir visas lietuvių kinas vienu sakiniu:

O. Koršunovas pristato savo teatro logiką. Labai įdomu, kad pažinimo link jis juda metodiškai. Galbūt kitaip ir neįmanoma tapti didžiu kūrėju.

Pasaulis, žmogus yra daugiasluoksnis, tad toks pat nepažinus sąmonei, kaip ir n-matis objektas. Pačiupinėti, pamatyti atspindžius galima, bet visas jis fundamentaliai yra už mūsų sąmonės pažinimo ribų. (Tai nereiškia, kad moksliškai neaprašomas: n-mates erdves nagrinėti juk galime.) Tad meno prasmė ir tikslas yra rasti tiksliausią, informatyviausią įmanomą jų atspindį (esminius komponentus). Paprastai šis uždavinys glaudžiai susijęs su esamojo laiko suvokimu, nes bėgant laikui ir pasaulis, ir žmogus kinta, tad tenka nuolatos iš naujo ieškoti tiksliausių atspindžių – antraip žmogus nuskęsta praeityje (= lėta mirtis). Tačiau esamojo laiko refleksijos nėra pati svarbiausia meno dalis; nekintančiosios pasaulio ir savęs paties suvokimo dalys yra esminės ir visų pirma jų link menas juda.

Stereotipiškai laikiau Kauną mirusiu, bet netikėtai jame (ir ne Vilniuje, ne Klaipėdoje!) ėmė rodytis puikiausio gatvės meno pavyzdžiai.

(Parengta pagal P. M. Binder straipsnį Philosophy of Science: Theories of Almost Everything (Nature, 2008))

Dar viena seniena iš mano archyvų, bet irgi klasika. Čia pateikiama puiki įžanga tėra tik pradžia tiesios rašytojo, publicisto ir makulatūros publikuotojo Laimono Inio kūrybos kritikos. Pats Mindaugas Grigaitis po kurio laiko, matyt paskatintas pozityvių atsiliepimų, subūrė jaunuosius VU KHF kritikus į judėjimą „Žirklionis“, kurio recenzijas esu citavęs ir čia.

Senos naujienos, bet geros :) Interviu su A. Siaurusevičiumi „Žmonėse“. Tai – neabejotina žurnalistikos klasika, ko verti vien klausimai:

O maniau, kad man taip vienam. Nors iki trisdešimties dar toli, jau porą metų biografijos mane domina labiau nei romanai. Šiaip visą interviu paskaityti įdomu, nes žmogus, matosi, jau žilas, bet taip labai ramiai mąsto apie kultūrą. Stebina ir rodo pavyzdį, kaip nenusenti.

Metų bajeris. Spausti nuorodą, kad pamatytumėte tuos „not sure what these are“.

Labai įdomus pasiūlymas, kuris pamažu ir taip natūraliai įgyvendinamas – studijų laikotarpis vis ilgėja (vadinasi, išlaiko tave kiti), o pensinis amžius irgi ilgėja:

Tuščio kalbėjimo kultūroje (t. y., mūsų kultūroje) man labai patinka tiesūs ir aiškūs tekstai; dar geriau – su instrukcija, ką daryti. Nes tada (i) autorius parodo, jog turi smarvės ir (ii) skaitytojas gali rodyti, jog turi smarvės, diskutuodamas ir siūlydamas konkrečias alternatyvas. Abi pusės mąsto. Ir nors instrukcija yra primityvus bandymas suredukuoti disputo esmę į kelis sakinius, bent jau pamąstymai, diskusijos ir kritikos neišvirsta į sąmonės srautą. Tad štai Jurbarke organizuojamo tarptautinio literatūros forumo organizatoriai (?) Bernardinuose skelbia instrukciją, kaip atskirti gerą knygą nuo blogos. Nemanau, kad dar esu kur matęs taip tiesiai šviesiai išsakytus meno kriterijus. Diskutuoti galima, bet toks nuoširdumas mane žavi:

Koncepcija! Spauskite nuorodą, kad pamatytumėte video.

Gyvenk lošdamas. Tai esminis inovatyvumo ir sėkmės variklis, nors gana sunkiai pripažįstamas akademinės bendruomenės dėl su tuo susijusio iracionalaus ir rizikingo gyvenimo būdo.
Straipsnyje pateikiama ir daugiau patarimų pusiau juokais, pusiau rimtai, bet iš visų – šis svarbiausias.

Galėtų būti ir apie mane, bet – apie Antonioni:

Fantastikos jau nebemėgstu, bet Douglas Adams „Keliautojo kosmostopu vadovas po galaktiką“ („Eridanas“, 2000, t. 176, vertė Vida Brazauskienė) perskaičiau, tikėdamasis kokybiško išsityčiojimo iš žanrą užpildžiusių nieko vertų fantastinių skaitalų nuobodžiaujantiems namų šeimininkams (kitas į juos orientuotas žanras yra detektyviniai romanai).

Kristijono Lučinsko projektas „Driezhas“ įdomus: derina elektroniką su folkloru ir poezija, yra, ko paklausyti ir pamąstyti. Pirmojo albumo „Tolumoje“ (2008 m. pab.) išleidimo proga kalbina G.taškas:

Malcolm Gladwell apžvelgia Chris Anderson knygą apie nemokamą skaitmeninę ateitį. Tik dar labiau įsitikinu, kad visą kūrybą reikia platinti nemokamai, o pinigai ateis kitais keliais. Įdomiausi teiginiai:

title: Apie robotus date: 2009-07-13 15:28:17 categories: .mp kryptys — Robotas įsivaizduojamas kaip autonominė sistema su dirbtiniu intelektu. Kadangi dirbtinio intelekto – kaip ir sąmonės – sukurti nesugebame (nežinia, nuo ko pradėt – tokia sunki užduotis), robotai kol kas atrodo mokslinės fantastikos sritis. —

O kai supranti, jog nemažai moksliniuose žurnaluose publikuojamų straipsnių bei diduma mokslo populiarinimo ir paprastuose leidiniuose aprašomų tyrimų ir yra tokie…

Dar dirbdamas universitete, gavau tokį (masinį) laišką:
**

O ar man būtų pakakę principingumo taip pasielgti? Kažkodėl atrodo, kad būčiau net nesusimąstęs. Atbukimas su diena auga.

Akademinis elitas :)

Aš propaguoju kalbėjimą tiesiai ir aiškiai apie esamas problemas. Tiesus žodis – tiesi mintis galvoje; o tada ir kelias problemos sprendimo link tiesus. Atrodo, šiųmetinis Poezijos pavasario laureatas Rimvydas Stankevičius irgi panašiai mano. Taip įdomiai ir suprantamai jis šneka, paklausykit:

Paprastas, bet teisingas M. Skudučio straipsnis apie meną. Vien jau įžanga verta įrėminimo:

Viena iš penkių mano kompozicijų, sukurtų režisieriaus Jay Scheib kurso „Composition for Stage and Performance“ metu 2006 m. rudenį. Įsikirst į ją sunku nežinant konteksto. Visą semestrą nagrinėjome Samuel. R. Delany mokslinės fantastikos knygą „Dhalgren“. Keista knyga apie sunaikintą miestą, po kurį klaidžioja toks vaikinukas, pramintas Kidd (vaikis), klaidžioja, žmonių sutinka, kaži kas vyksta tenai… iš 800 puslapių tik šimtą perskaičiau – tokia vingiuota, sodri kalba. Turbūt viena geriausių mokslinės fantastikos knygų, nors fantastikos jau seniai nebemėgstu.

Jau esu rašęs, kokia išsigimusi ir tuščia yra mūsų dabartinė kalba. Todėl mane žavi paprasti, gryni žodžiai: žemė, senelis, stalas. Dar labiau žavi bandymas tuos paprastus žodžius apibrėžti. Iš malkos priskaldyt vežimą. Tad naujas mano pomėgis – skaityti trivialių žodžių paaiškinimus. Pavyzdžiui,

Problema

Spektakliai paprastai būna prasti. Ko trūksta, pailiustruosiu A. Giniočio režisuota Murray Shisgal pjese „Mašininkai“. (Kas nematė, pirma pasiskaitykite išsamesnę Andriaus Jevsejevo recenziją „Menų faktūroje“.)

Kartais klausiu, koks yra švietimo tikslas. Užuot leidęs žmogui laisvai gyventi, mokai, grūdi visokią informaciją – ir kam? Jei neįdomu, tai kam kankini? Tegu paprastai žmogus gyvena.

1998 m. Valstybiniame jaunimo teatre Ignas Jonynas pastatė spektaklį Naktis prieš pat miškus pagal Bernard-Marie Koltès pjesę, kuriam Exem atlikėjas Matisse (Matas Petrikas) parašė muziką. Klausiau aš to albumo dar nežinodamas, kad sukurta teatrui, ir netikėjau:

Žinote tokią maniją, kai vartydamas medicines knygas imi įtarti sergąs visomis ten minimomis ligomis? Va tai aš atradau naują šios manijos formą: skaityti žymių žmonių biografijas ir rasti panašumų su savimi.

Šalia vaikų staiga pasijunti nepatogiai: tavo susivaržymai, kaukės, nuolatinis nuovargis, planavimas į priekį ima atrodyti kvailas ir nenatūralus šalia vaikiško laisvumo, energijos ir gebėjimo būti esamuoju laiku. Ir gauni suaugęs žmogus mokytis nuoširdaus bendravimo iš vaiko. O kaip sunku – tada supranti – pamiršti visas savo filosofijas.

Kiek kartų skundžiausi vis aštrėjančiu kalbos šleikštuliu: šnekos apie šnekas dėl šnekų. Teatre aš išdraikau kalbą, gyvenime mokausi tylėti. Šiame komentare Gitana Gugevičiūtė plačiau kalba apie šią mano nuostatą. Įdomiausios citatos čia, bet visas straipsnis vertas dėmesio.

Pokalbyje su publika atsiskleidęs italų režisieriaus Romeo Castellucci požiūris į teatrą man pasirodė artimas. (Netgi minimas „ikikalbinis teatras“.) Visą pokalbį verta paskaityti dėl ginčo su J. Vaitkumi, o čia identifikuoju esminius sąlyčio taškus:

Mes laužome tradicijas tam, kad jas pažintume, o pažinę vėl prie jų sugrįžtume, tik šįkart vedami vidinio poreikio.

Pagal mano Modern Art and Mass Culture (4.602) dėstytoją Caroline Jones:

Šio mėnesio žurnalo „Valstybė“ numeryje publikuojamas Aistės Kameneckės straipsnis „Universitetai „ferariams“ ir „zaporožiečiams““ apie tai, kodėl abiturientai renkasi studijuoti užsienyje. Kalbino ir mane, iš to interviu straipsnyje liko tik vienas sakinys ir nuotrauka, tad čia pateikiu visą interviu tekstą. (Minėtasis pasisakymas pabrauktas.)

Kažkodėl tobula:

Pokalbyje su architektu A. Karaliumi išryškėja esminė šiuolaikinės visuomenės problema: bendruomeniškumo trūkumas. Šiuolaikinio žmogaus poreikiai nepakitę – bendravimo vis viena reikia,– tačiau pakito bendravimo terpė – kiemų kultūra persikėlė į internetą. Ir, deja, toji terpė per skurdi – kur Skype, o kur straipsnio autoriaus Jono Petronio minimas sociumas:

Kai pagalvoji, kad yra tokių nuoširdžiai žingeidžių, paprastų žmonių, atrodo – mestum tą mokslinčiaus žargoną ir eitum tiesiog pasaulio stebėti. Bet ne, mokslas dabar jau verslas, kuriame vietos nuoširdžiam klausimui nėra.

Rimantas Kmita jau antrąsyk labai vykusiai pažvelgia į meną. Įdomu, kad jis nėra „tikras“ kritikas – gal dėl to ir žvelgia kiek kitaip. R. Kmita, imdamas M. Bumblio akciją „Mėsa“ kaipo atspirties tašką, užduoda vieną aktualiausių klausimų šiuo metu: kas yra menas? Atsakymo nepateikia, bet kryptį nurodo. Štai dvi man labiau patikusios mintys, bet iš tiesų visas straipsnis vertas dėmesio:

A. Katkevičius pristato folk-hiphopą:

(iš Pasaulio banko ataskaitos, pdf failas)

R. Rakauskas aptaria Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotraukų albumą „Fotografija. I knyga“. Prie portretų dažnai pateikiami ir tų žmonių žodžiai. Rakauskas cituoja Černiauskų močiutės Agotos Micienės dūsavimą:

Žmogus – iš principo kūrybinga būtybė, reikia tik tinkamai paskatinti mąstyti:

Kaip pirštu į akį – tikslus Coelho kūrybos apibūdinimas bei jo populiarumo Lietuvoje paaiškinimas:

Nežinau, ar pritariu L. Degėsio požiūriui į mokslą, tačiau mintis apie proceso svarbą įstrigo:

Laikausi nuomonės, jog apie šešiasdešimt penktuosius gyvenimo metus reikia arba pasitraukti į šešėlį, arba nusižudyti, kad netrukdytum jaunimui. Pasirodo, nusižudyti efektyviai ir patikimai nėra taip paprasta. Štai vienas savižudis rašo:

Neįtikėtinas Policijos departamento straipsnis. Truputį pakoregavus galima dėti į šiuolaikinės lietuvių literatūros chrestomaiją. Keliamos temos aktualios, sprendimo būdai originalūs, stebinantys, atskleidžiantys neišvengiamą žmogaus ryšį su mitologija.

Netyla kalbos apie Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“, kurios yra dar vienas atspindys jau keletą metų trunkančių diskusijų apie Fluxus, Meką ir Guggenheim’o muziejų. Kas yra menas, o kas „tuščias tetrapakas“ (Jūratės Sprindytės terminas)?

Labai įdomus K. Klimkos straipsnis apie pornografijos paskirtį, kuriame pateikiama ir pornogafijos kaip judėjimo ideologija (žr. žemiau). Lig šiol laikiausi neigiamo požiūrio į pornografiją dėl negatyvių jos elementų – moters išnaudojimo, antiskalsos, paviršutiniškumo ir hiperrealistiškumo (t.y., realybės simuliacijos, sąmoningai iškreipiant realybę). Tačiau šis straipsnis atkreipia dėmesį, kad pornografija gali turi apibrėžtus tikslus ir siekius, todėl savo negatyvų požiūrį šiek tiek gausiu pakoreguoti.

Mano trumpų filmų festivalio „Pravda 1 minutė 2009“ konkursinės programos filmukas „Nepriteklius“, kuriame nagrinėjamos Lietuvą ir pasaulį užklupusios krizės priežastys bei pasekmės mūsų kasdieniam gyvenimui. Prizo jokio negavau, bet sako, žmonės mintį suprato ir sutiko labai gyvai.

Mano trumpų filmų festivaliui „Pravda 1 minutė 2009“ pateiktas filmukas „Lietuvos scenaristams“. Į konkursinę programą nepateko.

R. Rakauskas nors ir senamadiškų pažiūrų, kai kurios jo mintys man pasirodė labai svarbios.

Raimundas Zabarauskas apibūdina pačią prasčiausią blogų kalbą:

Kelios įdomios mintys iš A. Šurnos interviu. Ne viskam, ką jis sako, pritariu, bet mintys svarbios.

Darbe turime rakinamą kambarį dviračiams. Palieku su šviesom ir šalmo nerakinu.

Čia iš J. Mandrijauskaitės R. Castellucci „Pragaro“ recenzijos G-taške:

Klausiau ir atrodė tarsi Keistuoliai savo pradžioje ar „Užsitesusios vaikystės ruduo“, tačiau esantys ir kuriantys būtent dabar. Tad prieš dvidešimt metų nebuvo geriau; greičiau atvirkščiai – gyvename dainuojamosios poezijos aukso amžiuje.

Rimantas Kmita reaguoja į Simono Bartkaus (ir A. Ramanausko-Greitai) nuomonę, kad lietuvių literatūra bevertė. Įdomiausius teiginius išrinkau čia. Bet iš tiesų įdomiausia gerai, tvirtai parašytas tekstas.

Nurture šį kartą laimi prieš nature: net jei gimei negudrus, iš tavęs žmogus dar gali būti. Paslaptis: darbas – darbas iš beždžionės padarė žmogų…

Rimvydo Stankevičiaus interviu po jo manifesto apie tai, kad laikas imtis turtinti sielą. Čia kelios labiausiai patikusios citatos:

Timo tinklaraštyje aktyviai diskutuotas vyrų elgesys probleminėse situacijose. Timas tai įvardina kaip vyrų atsitraukimą į olą (gėrimas su draugais, kašis, kompiuteriniai žaidimai). Diskusijose moteriškės tuo aktyviai piktinosi:

Tikroji „Mąstau, vadinasi, esu“ kilmė:

Mudu su Kelley ne tik sėdim ant „Scene4 Magazine“ viršelio, bet dar ir geru žodžiu minimi:

Norint ko nors pasiekti, reikia išrasti priešą:

Visokios šypsenėlės grožio tekstui nesuteikia, tačiau šitas klipas nubrėžia naują literatūros kryptį. Tai, kas vaizduojame klipe, yra tiesiog poezija, modernesnė už baltas eiles:

Landsbergis apie žiniasklaidą. Taikliai.

Labiau patikusios vietos iš interviu su Nekrošiumi ir mano komentarai.

Užsikrėčiau Maldeikiene. Šai straipsnis apie žurnalistų laisvę. Puikių pastebėjimų netrūksta.

Apie senelį. Įdomi mintis iškelta komentaruose: „Kas lengviau: jaunam mirti už Tėvynę, ar okupuotoje kelti mokslus? Manau, į šį klausimą atsakytų galbūt tik lietuviškas filmas, kuriame būtų rodoma Gerb. Rektoriaus Motinos ir šeimos sugrįžimo iš Sibiro scena geležinkelio stoty…“

Štai mokslinis parodymas, kad bobos pjaunasi ir nesugyvena, o štai mes, bernai, ramiau žiūrime. Įdomu, žinoma, kodėl taip yra, bet turbūt šitame straipsnyje to nerasime.

Jaučiu, Pravdos filmuko idėją jau turiu…

Pasaulio lietuvių dienraščio „Draugas“ interviu su manimi:

Kiek kartų girdėjom, kad žmoną renkies panašią į mamą. Va ir mokslinis šio teiginio pagrindimas: