(Devyniasdešimt trečiųjų senelio gimimo metinių proga.)

Nuo mažumės knygas skaitę mėgsta sakytis užaugę tarp knygų. Tačiau nemanau, kad jie turi omeny šitai:

Senelio bibliotekoje prieš pat ją iškraustant.

Tiesą sakant, sunku būna suvokti, kad kiti žmonės tai neturėjo tokio rūsio, kuriame nuo grindų lig lubų sukrauta knygų. Bibliotekoje vienas šalia kito tvarkingai gula amžiai: lenkiškąją Vilniaus universiteto istoriją keičia Antrasis pasaulinis, gula partizanai, matematika, komunistų partijos ideologija, Sąjūdis. Kiekvienai knygai, brošiūrėlei, atvirukui leidžiama čia būti – ši biblioteka nesiima teisti ir tuo ji didesnė už mane. Byloja: štai kas lieka per šimtą metų. Į ją žiūrėdamas privalai sustoti, pasitempti, apmąstyti prieš kalbėdamas, žvelgti plačiau.

Senelis buvo matematikas, tad daug kas neįtaria jį turėjus tokią neįtikėtinai turtingą biblioteką. Bet be tokios bibliotekos kas esi, žmogau? Kaip gali kurti Universitetą, jeigu rieti nosį prieš išmintį? Kaip gali reikšti nuomonę, vertinti kitus, jei pats nestovi ant milžinų pečių?

Tačiau dabar biblioteka keliauja į Vilniaus universitetą. Kraudami dėžes savo gyvenimo randam ištisas lentynas meno albumų, kurių neįtariau turint, 1826-ųjų “Damų almanachą” (prancūziškai):

1826 m. damų almanachas. Priešlapyje senelio ex-libris su identifikaciniu numeriu 12138 bei įrašas: “Panu Stanisławowi Gniewiewskiemu Od W. A., 1878 roku Maja 8 dnia, Libawa” (o apie tąjį S.G. netgi galima pasiskaityti [čia, 190 punktas](http://www.archiwumkorporacyjne.pl/en/index.php/fraternities-museum/riga/welecja/))

pavyzdinių slėptuvių planų, 1941 m. Birželio sukilimo dokumentų (kada kitą kartą papasakosiu, kaip senelis trūkstamą parašą ant 1941 m. Nepriklausomybės atstatymo dokumento medžiojo).

Brėžinys, kaip pasistatyti partizanų slėptuvę po kapu. (Iš kitos lapo pusės persišviečia kitas brėžinys.)

Sunku atiduoti, noris dar palaikyti – tik kam? Kas tas knygas dabar skaitys, kas verčiau tuos puslapius sklaidys nei internete ieškos? Mes tiek daug per gyvenimą kaupiame, kad tarp tų daiktų, tų atsiminimų ir nuoskaudų galop jau nebelieka vietos ateičiai. Tai vienos epochos pabaiga.